Ledo pačiūžos yra batai, dėvimi čiuožimui. Šiuolaikinės pačiūžos turi plieninius peiliukus arba ratus, pritvirtintus prie batų padų. Čiuožimo sportą Vakaruose galima atsekti šimtus metų atgal. Įdomu tai, kad senoviniai čiuožimo ant ledo artefaktai -snieglentės iš sniego motociklų- buvo atkasti Londone. Manoma, kad šios snieglentės datuojamos XII a. Kita vertus, skandinavai, norėdami slysti ledu, naudojo prie kojų pritvirtintus kaulinius sklandymo prietaisus. Archeologai Europoje ir Kinijoje aptiko kaulinių pačiūžų liekanų, datuojamų 3000 m. pr. Kr. Žmonės tuo metu prie pačiūžų padų prisegdavo gyvūnų kaulus, kad galėtų slysti sušalusiais paviršiais; vėliau šios pačiūžos buvo vadinamos kaulinėmis{11}}ašmenimis.
Medinės pačiūžos su geležiniais ašmenimis pirmą kartą pasirodė Nyderlanduose. Archeologai netoli Amsterdamo ir kitose vietose aptiko medinių pačiūžų liekanų, datuojamų XIII amžiaus pradžioje.
Ankstyviausias istorinis čiuožimo ant ledo įrašas atsirado 936 m. po Kristaus, nes tais metais ant ledo buvo nužudytas olandų čiuožėjas, palikęs ilgalaikį įspūdį.
Maždaug 1572 m. Nyderlandų istorija liudijo atvejus, kai olandai nugalėjo ispanus čiuoždami ant ledo tiek sausuma, tiek jūra. Vieną kartą Ispanijos ir Nyderlandų laivynai susidūrė, tačiau dėl staigaus oro pasikeitimo abu laivynai buvo nejudinami užšalusios jūros.
Tada olandai sudarė čiuožimo komandas su savo gabiais{0}}kūno kariais ir pradėjo greitą puolimą, netikėtai sugaudami ispaną ir nugalėdami triuškinamą. Kitą kartą olandų pėstininkų čiuožimo komandos užpuolė ant ledo dislokuotus ispanų karius. Ispanijos kariai, negalėdami čiuožti, buvo bejėgiai priešintis ir visi žuvo. Iki to laiko olandai naudojo geležinę čiuožimo įrangą. Brangios geležinės pačiūžos iš pradžių buvo išskirtinė turtingųjų sfera, tačiau XVII-amžiaus Olandijoje čiuožimas tapo populiaria žiemos pramoga visų klasių žmonėms.
Ledo pačiūžos užfiksuotos ir Kinijos istoriniuose dokumentuose. *Naujojoje Tango knygoje* įrašytos scenos, kai Tangų dinastijos laikais uigūrai rišo medines lentas prie kojų ir čiuožia ant ledo. Čingų dinastijos laikais čiuožimas pasiekė aukščiausią tašką. Kiekvieną žiemą imperatoriškasis dvaras atrinkdavo tūkstančius įgudusių čiuožėjų, kurie žiemos saulėgrįžos dieną pasirodys Taijės tvenkinyje – praktika, žinoma kaip „žaidimas ant ledo“, tapo nacionaliniu liaudies papročiu.
Po geležinių pačiūžų atsirado šiandieninės plieninės pačiūžos.
Pirmosiomis dienomis pačiūžos prie kojų buvo pririšamos odiniais dirželiais. Vėliau pačiūžas prisegdavo prie pačiūžų arba pririšdavo prie jų dirželiais. Šiuolaikinės pačiūžos turi ašmenis, kurie yra pastoviai arba pusiau -pastoviai (su nuimamais varžtais) pritvirtinti prie pačiūžų. Medžiagos, naudojamos pačiūžoms, taip pat išsivystė. Nuo ankstyvųjų odinių pačiūžų jie pažengė į stiklo pluošto ir anglies pluošto naudojimą. Anglies pluošto pačiūžos yra labai standžios ir stabilios, tačiau brangios ir gali būti pritaikytos prie sportininko pėdos formos, kad būtų pagerintas našumas.
Svarbus įvykis greitojo čiuožimo istorijoje – 1902 m. norvegai A. Paulsenas ir H. Hagenas išrado vamzdinę -tipo čiuožyklą. Šis išradimas labai pagerino čiuožimo techniką ir našumą. Dešimtajame dešimtmetyje buvo pristatyta revoliucinė nuimama čiuožykla. Pačiūžų priekyje esanti vyrių konstrukcija leidžia mentėms ilgiau liestis su ledu, todėl čiuožėjai gali visapusiškiau išnaudoti savo kulkšnies jėgą ir kiekvienu žingsniu toliau stumtis. 1998 m. Tarptautinis olimpinis komitetas oficialiai leido naudoti naujas pačiūžas žiemos olimpinėse žaidynėse ir buvo sumušti beveik visi olimpiniai ir pasaulio greitojo čiuožimo rekordai.
Nors pačiūžos gali slysti tik ledu, riedučiai buvo išrasti tam, kad būtų galima slysti sausuma (kietais paviršiais), pakeitus mentes ratais.
Riedučiai skirstomi į dvi kategorijas: viena yra dvigubos{0}}eilės riedučiai, panašūs į mažą automobilį, su keturiais ratais, išdėstytais keturiuose kampuose; kitas yra vienos eilės riedučiai{1}} su išilgai išdėstytais ratais.
